Pamirštame skaičius-palieka atmintis ,
Išgriuvę medžiai laiką tik matuoja-
Pajuntam,kaip nuolat aplanko netektis...
Kai prie mirties kojūgalio sustojam ,Dar mąstom apie rytdieną,o apie mirusį mažai .
O ašarom nuplaunam savo širdies blogį ,
Nekrologus parašome paskui...
Pažiūrime ,ar kerpėm neapaugoMūsų širdis ir atmintis drauge ,
Ir žinome -netekom motinos ar draugo ,
O kas yra mirtis,gal nesuvoksim niekada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą