Nuo Lunkų kalno

Nuo Lunkų kalno
Lyg nuo laumės delno
Atsiveria kemsynuose paskendusi
Paežerė Mušėjaus
Ir pats ežeras sustingęs dauboje ,
O prisiglaudusi prie medžių kilimėlio ,
Aukštų kalvų pakrantė apsupta...
Į kitą pusę pažiūrėjus-
Rubikių ežeras išsitiesė staiga ,
Per vasarą tarp medžių pasislėpęs
Klausosi čiurlenančios Dusynos .
Tarsi saga Dusynas -maža ašarėlė,
Apaugęs nendrėmis ir meldais ,
Kuriuose peri antys ,
Ir glaudžiasi laukių šeima.
Nuo Varlių kalno gervė pasikėlė ,
Nuskrido pavarliauti į Lunkas.
Prie Urvenos sodyba prisiglaudus -
Užaugo lopšyje čia ne viena karta.
Dabar vaikų pargrįžtančių vis laukia
Pilna jėgų senolė-motinėlė ,
Pražilusi senelio ,
Lyg žynio iš paežerių , galva.
2008